Haris Poteris gimė garsių burtininkų šeimoje, tačiau dar kūdikystėje jo tėvus nužudė galingas juodosios magijos žinovas Voldemortas. Haris kažkaip išliko gyvas, tačiau iš "laimingos vaikystės" jam liko tik žaibo formos randas kaktoje ir paslaptis, gaubianti tėvų mirtį. Berniuką apsiima auginti tetos šeima - "Ponia ir ponas Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie, ačiū Dievui, normalių normaliausi žmonės. Nė nesitikėkite, kad jie įsiveltų i ką nors keista ar paslaptinga, nes tokių dalykų jie paprasčiausiai nepakenčia." Savaime suprantama, jie lygiai taip pat sėkmingai nekentė ir Hario, kuris kaip ir jo tėvai Durslių buvo laikomas didžiule šeimos gėda ir nesusipratimu. Liga, kurią reikia išgydyti... Tik "gydymui" buvo pasirinktos keistos priemonės: akiniuotas liesas dešimtmetis gyvena sandėliuke po laiptais, kuriame nevengiama jį užrakinti, neduoti valgyti bei skatinti tikrojo Durslių sūnaus patyčias, o per gimtadienį dovanų gauna drabužių pakabą ir senas dėdės Durslio puskojines... Tad ar stebina, kad vienuoliktojo gimtadienio proga gavęs žinią, kad yra kviečiamas mokytis Hogvartso Burtų ir Kerėjimo mokykoje, Haris apsidžiaugia... Tačiau ir čia jo laukia ne tik įdomūs ir paslaptingi nuotykiai, tikri draugai bei sėkmė, bet ir tyko pavojai, intrigos ir varginantis žinojimas, kad tu ypatingas, tėvų mirties aplinkybių atskleidimas ir ilgesys...

Įdomu tai, kad autorė nebrėžia aiškios ribos tarp įprasto ir burtų pasaulio. Jie abu vienodai tikri, abiejuose veikia panašūs žmoniškumo arba nežmoniškumo principai ir dėsniai. Burtų pasaulyje egzistuoja Magijos Ministerija, Burtų Lazdelių parduotuvės, visi rimti burtininkai skaito "Magijos žinias", turi po pelėdą nešioti paštui ir saskaitą burtininkų banke Gringotse, įkurtame giliai giliai po metro tuneliais (kurį valdo goblinai...) O kai kurie net paslapčia svajoja auginti drakoną... Ir visa tai tame pačiame Londone, kur žmonės niekada "neišeina" iš nuotraukų paplepėti su draugais, kur koledžai oficialiai nevadinami "Grifų Gūžta" ar "Klastūnynu", kur už vienaragio nužudymą nebaudžiama ištrėmimu iš Žemės, kur Gėrio ir Blogio kovos nevyksta gigantiškoje Šachmatų Lentoje ir kur niekada taip ir nebus rastas "Išminties Akmuo", nes jį gali paimti tik tas, kuris nenorės juo pasinaudoti...

Neveltui ši knyga giriama už tai, kad ji nors ir trumpam bet atitrauks vaikus nuo televizorių ir kompiuterių ekranų, padės klajoti po nuostabų Kerų ir Fantazijos pasaulį, bei mokys Gerumo, Drąsos, Atsakomybės, Išminties ir Meilės:
"- Tavo mama žuvo gelbėdama tave. Vienintelis dalykas, kurio Voldemortas nepajėgia suprasti, yra meilė. Jis nesuvokė, kad tokia stipri meilė kaip tavo mamos palieka žymę. Ne, ne randą, ne kokį regimą ženklą... net jei tave mylėjusio žmogaus nebėra, tokia didelė jo meilė visąlaik tave saugos. Ji gyva tavo odoje. Dėl jos Kvirlis, pilnas neapykantos, godumo ir puikybės, pardavęs savo sielą Voldemortui, ir negalėjo tavęs paliesti nenudegdamas. Gerumas svilino jam rankas.".